Liškiava – senas dzūkų miestelis, esantis 9 km. į šiaurės rytus nuo Druskininkų, kairiajame Nemuno krante. Istorikų ir archeologų duomenimis šioje vietovėje žmonių gyventa dar akmens amžiuje. Rasti archeologiniai radiniai patvirtina, kad čia būta pirmykštės bendruomenės gyvenviečių. Manoma, jog čia gyveno senovės baltų gentis jotvingiai. Po III Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimo Užnemunė atiteko Prūsijai. Taigi Liškiava atsidūrė prie valstybės sienos, o pusė miestelio parapijos atsidūrė kitoje valstybėje. Vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Liškiava buvo paskelbta valsčiumi ir prijungta prie Merkinės. Bėgant metams miestelis smarkiai kentėjo nuo gaisrų, buvo puldinėjimas ir apiplėšinėjamas, o 1920 m. lenkams užgrobus Vilnių, Liškiava vėl atsidūrė ant valstybės ribos. Pagrindinės vertybės išlikusios Liškiavoje iki šių dienų – tai archeologinis paveldas, architektūros paminklai, Bažnyčia, buvęs dominikonų vienuolynas, varpinė ir koplytstulpis. Vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčioje 11 dailės paminklų, tarp kurių XVII a. paveikslas ir XVIII a. freskos. Septyni Švč. Trejybės altoriai yra vieni iš vertingiausių rokoko pavyzdžių Lietuvoje.