Tik įsikūręs Oskaro Koršunovo teatras ryžosi būti nuo nieko nepriklausomas. Susibūręs ansamblis išdrįso nepriklausyti nuo dotacijų, neturėti nei nuolatinės scenos, nei patalpų. Toks rizikingas žingsnis žengtas dėl vienintelės priežasties – norėta nutraukti visus saitus su tuometine teatro realybe ir susikurti naują. Oskaro Koršunovo teatras žino, kad negalės išlikti kūrybingas ir šiuolaikiškas gyvuodamas vien lokalioje erdvėje, – nemezgant dialogo su svetur egzistuojančiu teatru sekinamos meninės galimybės. Teatras nesiliaus ieškojęs naujų formų ir bendravimo būdų – ne tik išeidamas anapus scenos ar teatro pastatų, bet ir peržengdamas tradicinių teatrinių sampratų ribas. Teatras ir toliau stengsis žiūrovo vaizduotėje kurti savo architektoninę viziją.